Išgelbėk
Rodyk draugams
Piligrimai
Rodyk draugams
Tuščios sielos dialogas
… Kažkurioj gyvenimo daly aš pamečiau save… Visos mintys tapo svetimos, poelgiai nebeturi prasmės, svajonės ir norai nublėso. Atrodo, jog pati susikūriau kalėjimą savy.
Dažnai mano norai nesulaukia rytojaus. Užstringa pakely į jį. Tarsi besiskleidžiantis gėlės pumpuras nudžiūva ir sutrupėjęs krinta smiltele. Tūkstančiai dienų ir naktų… Ir dulkių… Smiltelė prie smiltelės ir mano vidų nukloja negyva dykuma. Sausa ir bespalvė, be gyvybės lašų. Tik kur ne kur styrančios žabangos, tarsi išsikerojusios medžių šakos tapusios svajonių antkapiais. Bet slinkdamas laikas ir juos užpusto, paslepia nuo akių svetimų. Tačiau jie vis dar ten, amžiams įleidę šaknis…
Turėtų būti kažkas daugiau nei vien juoda ir balta, nei vien blogis ir gėris, nei vien skausmas ir laimė. Turėtų būti tas trapus vidurio siūlelis ant kurio stoviu. Tarsi pakibusi dulkė belaukianti, kurion pusėn vėjas nuneš. Aš nežengiu keliais kitų pramintais, aš truputi aukščiau pasiklydus, ten, kur net nėra kelių ir takų… ir krypčių. Kur tik akys užmato - kvaila tuštuma. Be formų, spalvų ir jausmų. Čia neegzistuoja žodžiai, pavadinimai ar mintys. Esi, tačiau suvoki, kad nieko nėra.
Ir dabar galiu sakyti, jog taip… Mes kartais prarandam save.
Paskutinis suvokimo atradimas
Rodyk draugams
Neištariant vardo. Apie tave
Rodyk draugams
Šešiasdešimt aštuoni žodžiai
Rodyk draugams
Eilėraštis be pavadinimo
Tai turėtų turėti pavadinimą, tačiau neturi
* * *
… Ir spaudžia širdį toks keistas sunkumas. Turbūt todėl, jog tavęs neturiu. Oras užstrigęs gerklėj Dusina ir gniaužia žodžius. Turbūt nebūsiu aš tavo šviesa, Tau aš tik šešėlis blankus. Nereik tau šiltų delnų ištiestų Yra kitų, galbūt karštesnių. Turbūt nebūsiu aš tavo likimas, Tau aš tik stotelė trumpa. Nereik tau artumo švelnaus, Dar suspėsi kitur jį surast. Nors tu šalia, bet tavęs nejaučiu Mintimis tu toli, paliest negaliu. Galbūt tu vis dar eini link manęs, Tačiau per ilgai, jau per ilgai… … Ir suspurda širdis nuo apgaulingų jausmų. Turbūt todėl, jog tavęs neturiu. Šaltis sustingdo pirmuosius garsus Ir jausmas sutrupa rankoj. Turbūt nebūsiu aš tavo paguoda, Tau aš tik blyksnis mažas tamsoj. Nereik tau užuovėjos šios, Surasi kitą stiprybės šaltinį. Turbūt nebūsiu aš tavo žmogus, Tau aš tik veidas, toks kaip kiti. Nereik tau žvilgsnių išskirtinų, Sutiksi kitų, labiau trokštamų. Nebuvau aš tavo dalis Nei tavo svajonė, tikslas, troškimas. Ir tik tyliai tuomet aš tariu: Nepyk jei daugiau nebegrįšiu…
Rodyk draugams
Kartais ne visi jausmai telpa į paprastą apibrėžimą
Tyliai ir švelniai pasisavink mintis.
Lėtai ir atsargiai suviliok mano širdį.
Būk mano troškimu ir tikslu.
Ir taip palengva tapk mano žmogum.
Aš nekursiu tau vardų, kuriais tave šaukia žmonės kiti. Noriu, kad nekviestas ateitum. Galbūt pasakysi, kad nebylių kvietimų niekas negirdi, bet man juk nereikia laimės nuo kitų nuviliotos. Noriu savo sukurti. Iš daugybės minučių, fiksuotų akimirkų ir minčių užsilikusių. Tik dar nežinau ar tos minutės, akimirkos ir mintys su tavosiom drauge susilies.
Galbūt kada nors, suradęs plyšį mano sienoj storoj, įstengsi prieit daug arčiau nei kas nors ligi šiol. Tik tu nežinosi, kada peržengęs ribą mano sielą paliesi, o aš nesakysiu, tylėsiu… Per daug tai svarbu! Man nereik, kad užgautum jausmus, kurie supas ramybės mieguos. Per daug jie galingi, aistringi, svajingi… Juk žinai, kaip vėliau juos sunku numalšinti.
Mano troškimai su galimybėm seniai nesutampa. Į skirtingas puses jie žygiuoja ir mane dalija pusiau.Vienoje pusėje tu, o kitoj - seni pažadai, įsitikinimai, viltys. Per daug greitai tapai tašku atskaitos… Tik tavim prasideda dienos ir naktys, o akys pabaigos nemato ir matyti nenori. Tik kas pasakys ar šitaip teisinga?
Esi daugiau nei paprastas veidas tarp milijono kitų. Tik tavo šiluma man švelnesnė, akių spindesys nuolankesnis… Laikas brangesnis praleistas drauge ir bevertis, kai jį leidau viena. Mudu žengiam kartu į brėkštantį rytą kurdami prisiminimus bendrus ir tiesdami tiltus seniems. O aš tada noriu sakyti, kad mano esi…
2010 05 06
Rodyk draugams